viršininkas

1 vìršininkas (-inykas), -ė smob. (1) Pš, DūnŽ etnogr. piemenų vyresnysis, kerdžius: Vìršininkas vyriausis už visus, skerdžius, pristovas, užstovas J. Kur liuob valdys piemenis, vìršininkas šaukamas buvo Pp. Be vìršininko kaime neganėm, ans kamandą davė Kž. Vìršininkai buvo samdomi, ka pieminis priveizėtų Krš. Vìršininką nusamdys, iš kiekvieno kiemo po piemenį [padieniui eis] ir ganys [kaimo galvijus] Grz. Prie piemenių viršinykas, senas žmogus, da pagano Šd. Tėvas už vìršinyką ganė Ėr. Jis eina vìršinykais (gano po sodžius) Všk. Buvo mums toks labai piktas vìršinykas su botagu Sk. Padieniuo vìršininkas [sodžiuje] valgydavo Krš. Veizėk, i vìršininkais bobų, mergų nerinko, vis kokį senį Krš. Pastatė mañ’ vìršinykė karves saugot nuo to daržiuko Pš. Bobelė vìršininkėm ėjo, teip i gyveno Sml. Tame kaime… buvo viršininkė – sena boba TS1902,12b. Devynių metų pradėjau ganyti su vìršininku Klk. Gerai būdavo, kaip vìršinykas ganydavo, jokios bėdos nebuvo Upt. Saulė teka, triūbija vìršinykas su triūba LKT243(Lnkv). Tas vìršininkas trūbiuką turėjo, eis par sodą, ūlyčią, tą trūbelį pūsdamas Krp. Anksti rytą su maža dienelyte, vìršinykas pučia triūbą, kelia mergaites karvių milžt Žml. Du trys piemenys būdavo ir vìršinykas, jis duoda įsakymus, kur gint, kur gyvulius pavaryt Rz. Kitą kartą vienas karalius, bevažinėdamas po savo karalystę, rado beganančius bandą vieną seną žmogų – tai viršininkas – ir da kelius mažus vaikus – tai piemenėlius Sln. Piemuo džiaugiasi: vìršinyko diena (kai kerdžius ganydavo už to kiemo piemenį) man par Sekmines LKKXIII47. Sakau, piemuo buvo vìršininkas kitą kartą (juok.) Akm. Kaip kalba keitas: vìršininkas buvo skerdžius, daba galva valdžios Krš. ^ Ko rėki kaip vìršinykė? Všk.